Megzta suknelė su „kvalbonais“

Priimu komplimentus. Juk projektas didelis, turbūt visi manote, kad turėjau daug ir ilgai plušėti, pademonstruoti begalinę kantrybę ir išmonę.

 

Iš tiesų tikrai nenusipelniau jokių aplodismentų. Juk mezgimas vyko ratu, o kai ratu, nereikia nei mezginio vartyti, nei keisti rašto. Tad mezgimas vyksta taip skandžiai, kad nustembi kaip toli jau esi pasistūmėjusi su mezginiu.

Bet visgi neslėpsiu, mažas pasididžiavimas užplūsta, visgi suknelė rimtas projektas.

 

Gal įdomu, kaip kilo idėja? Reikia prisipažinti pačiai sau, kad matyt istorijos pradžia įvyko prieš gerus 7-8-erius metus. Jaunimo drabužių parduotuvėje visų lietuvių, o šiuo metu ir baltarusių pamėgtame Akropolyje pasimatavau suknelę. Siaura, paprastutė, juoda, rankovės ir apačia pamarginta keistai besižiūrinčia žalia ir oranžine spalvomis. Mane užkabino spalvų derinys. Suknelė visgi man netiko. Ne ta amžiaus/svorio kategorija. Sakau: pati nusimegsiu. Ir patraukiau į siūlų parduotuvę. Išsirinkau siūlus, pradėjau megzti. Nusimezgiau, susiūnu, pasimatuoju…..O varge, didysis nusivylimas. Per didele. Iš tos baimės, kad siaura gali netikti, numezgiau per plačią. Taigi, nusivylimas buvo suverstas siūlams. Siūlai buvo nubausti. Jiems teko savo laiko palaukti spintos giliausioje lentynoje. Visgi jie sulaukė. Ir štai, prabėgus 8-eriems metams, nauja suknelė nusimezgė per trumpas tris savaites.

 

Šiek tiek instruktažo. Suknelė megzta iš viršaus, be siūlių, lygiuoju raštu, rankovės ir sijonas papuošti angliško rašto stulpeliais (kvalbonas formuojamas vienoje eilutėje iš kiekvienos akies išmezgant po dvi akis, vieną akį paliekant ant pirmojo virbalo, antrąją perkeliant ant naujojo. Taip vėl išvengiame siūvimo). Viskas, daugiau nėra jokių paslapčių.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *