Kas yra baktusas?
Baktusas – tai trikampio formos mezginys, dažniausiai skara arba šalikėlis, mezgamas virbalais.
Jo pavadinimas kilo iš norvegiško mezgimo modelio, bet šiandien jis populiarus visame pasaulyje. Baktusas pradedamas megzti nuo kelių akių, pavyzdžiui, trijų ar keturių.
Toliau mezgant lygiuoju arba stulpelių raštu, kas kelią eilę akys didinamos, kad mezginys plėstųsi į trikampį. Didinimai daromi paprastai – išmezgant akį iš siūlo tarp akių arba priduriant akį eilės pradžioje ar pabaigoje. Kai baktusas pasiekia norimą plotį, didinimai sustabdomi ir pradedami mažinimai.
Mažinant akys nuimamos priešingame krašte tokiu pačiu ritmu, kokiu anksčiau buvo didinamos. Taip mezginys simetriškai siaurėja, kol vėl lieka tik kelios akys. Baktusas gali būti mezgamas iš įvairių siūlų – vilnos, medvilnės ar mišrių, priklausomai nuo sezono ir norimo efekto. Tai paprastas, pradedantiesiems tinkamas projektas, leidžiantis sukurti jaukų ir stilingą aksesuarą.
Iš kokių siūlų mezgamas baktusas?
Baktusą galima megzti iš įvairių siūlų, priklausomai nuo to, kokio rezultato norime:
-
Plonesni siūlai (vilna, merino, alpaka, medvilnė, linas, bambukas) – gaunasi lengvas, plonas, pavasariui ar vasarai tinkamas baktusas.
-
Vidutinio storio siūlai (klasikinė vilna, akrilas ar jų mišiniai) – universalus ir šiltas šalikas ar šalikėlis rudeniui bei žiemai.
-
Stori siūlai – baktusas bus labai šiltas, jaukus, labiau primins masyvų šaliką.
Dažniausiai pasirenkami vilnos arba vilnos su akrilu mišiniai, nes jie šilti, minkšti ir elastingi. Medvilnės ar lino siūlai tinkami vasarai, o merino ar alpaka – ypatingam jaukumui žiemą. Trumpai tariant, baktusas mezgamas iš tų siūlų, kurie malonūs prie kaklo ir dera prie sezono.
Mano baktuso istorija
Baktuso mezgimą pradėjau iš būtinybės – visi mano ir šeimos narių senieji šalikai po skalbimo netinkama programa pavirto veltiniais. Aišku nuliūdau, kai taip užsimiršusi sugadinau savo megztus šalikus. Bet greit pasiguodžiau, kad turiu progą atsinaujinti ir pasimėgauti mezgimu. Teko ieškoti naujo šalikų sprendimo, o kartu norėjosi ir kažko ypatingo. Pradėjau nuo šaliko dukrai. Spalvą suderinau su ja – violetinė tuo metu buvo madinga, tad ji pritarė mano pasiūlymui.
Pradžia buvo lėktuve. Į kelionę lėktuvu pasiėmiau geriausius savo medinius virbalus (Knit pro cubic). Laimei, jų nei atėmė, nei aš pati jų nesulaužiau, nors kartais kelionės būna nenuspėjamos.
Per skrydį daug nenumegziau, todėl baktusas lydėjo mane dar visą vasarą – kartu keliavo, laukė tinkamos akimirkos, kol rasiu orą, progą ir laisvą minutę tarp vasarinių malonumų. Jis tapo savotišku mano kelionių draugu, tyliai tupinčiu krepšyje ir primenančiu, kad viskam reikia laiko. Kartais net juokaudavau, kad baktusas pažįsta daugiau autostradų, nei mano mama.
Didžiausias iššūkis buvo nuspręsti, kaip megzti taip, kad siūlų užtektų ir neliktų nereikalingų galiukų. Lemtingu sprendimo tašku tapo siūlų kamuoliukų ilgis: du merino vilnos (Rico merino dk) ir vienas moheros kamuolėlis turėjo identišką metražą.
Būtent ši dermė padėjo apsispręsti, kada reikia pradėti siaurinti baktusą kai pirma porcija siūlų pasibaigs. Taip pamažu gimė mano naujas, ypatingas ir su prisiminimais susijęs rankdarbis, kuris man primena, kad net iš „veltinių nelaimės“ gali išaugti kažkas gražaus ir unikalaus.