Siūlų derinys
Šalikas – turbūt vienas lengviausių ir smagiausių mezginių. Visada pasiseka. Greitokai nusimezga. Ilgai džiugina. Kodėl sakau – greitokai nusimezga? Kodėl nesakau „greitai”? O gi todėl, kad kartais mes mezgame plonus šalikėlius, su plonais virbaliukais, o jei dar kokį raštelį įguldome, tada tenka ir pasikrapštyti. Kaip bebūtų, šalikas mezgasi lengvai. O kai turime storus siūlus, tai ir labai greitai.
Tai gi, tai bus trumpi memuarai apie didelį šaliką ir jo mezgimą.
Šiam šalikui pasirinkau Rico siūlus: Garzato ir meriną. Garzato reikėjo dėl savo nenuobodžios spalvos. Tai lyg ir margi siūlai, bet kas labiausiai sužavėjo, tai jie nėra kontrastuojančiai margi ir neprimena senienos, kai margumas būdavo išgaunamas, nes susukami į vieną bet kokie siūlų likučiai. Toks margumas retai atrodo tvarkingai, o dar rečiau atrodo prabangiai. Nors tiesą sakant, tokie senovinio tipo marginimai vėl populiarūs ir gamintojai gali pasiūlyti daug variacijų. Vis gi tai nebuvo mano pasirinkimas. Šį kartą norėjosi prabangos, nes šalikas bus skirtas jaunuoliui nešioti prie paltuko. Kaži kodėl pasirodė, kad vien Garzato gali būti per mažai, jei norisi išgauti stambų madingą šaliko efektą. Nors Rico Garzato siūlas ir putlus (4.5 mm virbalams) ir šiltas (50 % vilnos), norėjosi diiiiiidelio šaliko. Kaip tik šį rudenį kaip naujiena atvažiavo keisto mėlynumo puikusis Rico merinas. Juos sudėjus draugėn, pasirodė idealus derinys, vienas kitą atkartojantis vis kitame atspalvyje.
Mezgimas
Taip prasidėjo paprasta mezgimo kelionė, kuri, deja, ilgai netruko. Jei Garzato siūle yra net 700 gr. siūlo, tai merino kamuoliukai susukti į 50 g po 120 m. Todėl šaliko ilgį skaičiavau merino kamuoliukais. Sunaudojau 4 vnt, o Garzato siūlo deja atliko. Na kuri iš mūsų mėgsta likučius, ypač dabar, tokiais žalio gyvenimo stiliaus laikais. Tiktai nė viena nemėgstame likučių. O šį kartą likutis liko. Paguodai pažadėjau sau kitiems metams megzti pirštines iš likučio. Kodėl laukti kitų metų su mezgimu? Na turbūt ir pačios lengvai atspėsite. Šiuo metu laukia daug daug nebandytų siūlų, kurie atrodo šaukte šauke „išbandyk”. Tad likučių naikinimui skirsime vasarą (ir vėl pažadas…).
Jei nesugalvojame kokiu raštu megzti šaliką, tai visada tiks angliški stulpeliai su užmetimu. Taip ir padariau. Nors ir pasiderėjau su savimi – kiek galima tuo pačiu raštu sukti nuobodžias eilutes. Visgi nuobodumo jokio nebus, nes siūlai nauji, virbalai neišpasakytai storai, net 6 mm, tad irgi pojūtis naujas. Atrodo viskas bus naujoviška. Liko vienas neatskaytas klausimas – kada sustoti megzti? Kokio ilgio turėtų būti šalikas? Kai šalikas sieks žemę? Ar kai vieną kartą apsisuks aplink kaklą? Pasirinkau pastarąjį variantą. Štai ir viskas. Šalikui iškeliavus, baigėsi ir foto reportažas. Jokių grįžtamųjų foto. Bet jei „sutiksiu šaliką” gatvėje, būtinai nufografuosiu ir su jumis pasidalinsiu.
