CaMaRose siūlų natūralumas šaukte šaukė: išbandyk, rinkis mus. O dar spalvų paletė… atrodytų ir spalvota, bet tuo pačiu spalvos ramios, prislopintos. Visgi praėjo šiek tiek laiko, kol galvoje subrendo idėja. Pirmiausia reikėjo nuspręsti: kam bus skirtas mezginys. Nors prisipažinkime, mes mezgame tikrai ne tik todėl „kad nėra kuo apsirengti, kad mes NUOGOS“. Kartais mezgame, nes labai norisi liesti siūlą ir virbalą. Kita vertus mezgimas daug smagesnis, kai vizijoje galime matyti tą žmogų, kuriam tai gali būti skirta. Tad pirmiausia reikėjo surasti žmogų, kuriam reiktų kažko šilto, net labai šilto. Orai vėso. Gi žiūriu, sūnus į mokyklą eina su megztu, bet vasariniu megztiniu. Vien žiūrint į jį, šalta pasidarė. O ir megztuko siūlai pasirodė nekokybiški, tad vaizdelis manęs nedžiugino. Tad kam mezgti – atsirado. Kiti klausimai jau sprendėsi milžinišku greičiu.
Mezgimo siūlų spalvos
Megsiu megztuką jaunuoliui, rinksiuosi spalvas iš madingiausių palečių (pilka, žalia, geltona). 
Norisi visgi kažkuo išsiskirti arba tiesą pasakius, labiau save pamaloninti nauja sprendimo paieška ir tuo saldžiu „Eureka“ momentu. Tad nusprendžiau spalvas sukeisti vietomis nei ilgą laiką buvo įprasta. Jei klasikiniame megztinyje šviesios spalvos dažniau dėliojamos drabužio viršuje, tai aš padarys atvirkščiai.
Mezgimas
Viskas prasideda nuo „isterinio“ mezgimo pradžioje. Šis siūlas man buvo visiškai nepažintas, nesu mezgusi iš tiek natūralios vilnos, kuri dėl siekiamo natūralumo yra net šiurkštoka. Mezgant šiurkštumas netrukdo. Siūlas toks žavus, kad nuolat šalia esančių namiškių klausinėjau: paliesk, smagu? Palygink? Ir kaip? Tuo pačiu metu mezgiau ir kitą megztuką iš merino siūlų, tad šiam mezginiui buvo didelis konkurentas merino tunika. Akivaizdu, kad vienas siūlas švelnus, o kitas jo atžvilgiu atrodo net labai šiurkštus. Kartelį man įkyriai bekamantinėjant, namiškiams nejučia išsprūdo – merino švelnus pūkelis palyginus su CaMaRose. O CaMaRose – aštrus pipiras. Štai taip siūlas susilaukė net epiteto. Taikliau nė nepasakysi. Būtent toks skirtumas ir jaučiamas.
Būsimas megztukas kaip visada šiek tiek pakeliavo. Bet nelabai buvo tam laiko. Priekis ir nugara nusimezgė per 4 dienas, tad kelionei laiko nelabai ir buvo. Visgi teko ir mašinoje pamegzti, ir pas stomotogolą laukiamajame pakniburiuoti. Tad nors ir galimybių daug nebuvo, pasaulio šiek tiek pamatė.
Kas dar labai nustebino, tai mezginio purumas ir netikėtai gera siūlų išeiga. Mezgant formuojasi purus mezginys, kuriame jau net nebejaučiamas šiurkštumas. Purumas matyt kompensuoja siūlo išeigą. Tad jaunuoliui megztukas nusimezgė iš 300 gramų siūlų. Tai tikrai stebina ir keičia supratimą apie siūlą. Ir tai svarbu ne tik todėl, kad mezginys bus pigesnis. Dažnai mezginiai yra labai sunkūs, juos dėl to vengiame nešioti, nes jie ima mus slėgti. O iš 300 g numegztas megztukas yra tikrai lengvutis.
Na bet ir pamokėlės neišvengiau. Nors gamintojas ir teigia, kad galima būtų skalbti mašina, visgi prasukus įprastą vilnos ciklą, megztukas vos „sušoko“. Tad nerekomenduoju skalbti mašina. Geriau jau rankomis. Keista, nes net šiek tiek sušokus, mezginys liko pūrus. Tiesa, po nelabai sėkmingo skalbimo, perskalavau megztuką su plaukams skirtu kondicionieriumi. Ši procedūra išgelbėjo mezgtuko „formatą” ir jis vėl tapo toks, kokį ir buvau numezgusi.
Dar vienas keistas dalykas, kad megztukas lengvai grežiasi, jame nesilaiko vanduo, todėl labai greit išdžiūna.
