Lina mezgė šalius iš Rico Mohera Loves Silk Print siūlų, rinkdamasi pačias įvairiausias spalvas – nuo švelnių pastelių iki ryškių kontrastų. Ji nebijojo drąsių derinių, nes jautė siūlų potencialą net tada, kai spalvų kamuoliukas atrodė visiškai nenuspėjamas. Mezgant spalvos susiliejo į dūmines bangas, lengvai sklandančias šilko fone – kiekvienas šalio centimetras tapdavo meno kūriniu. Siūlai su šilku švelniai spindėjo, mezginys buvo it lengvas debesėlis, kuris glosto odą ir akį. Lina mezgė su užsidegimu, o jos šaliai nebuvo tik aksesuarai – jie tapdavo istorijomis.
Baigusi mezginį, ji niekada nepalikdavo jo tiesiog stalčiuje – tikrai menininkei priklausančiu būdu ji juos išeksponuodavo. Kiekvienas šalio pateikimas buvo apgalvotas: graži šviesa, fonas, forma – taip ji sugebėdavo atskleisti visą siūlų grožį. Žmonės stebėdavosi, kaip tokie siūlai gali atrodyti taip elegantiškai, nes Lina mokėjo parodyti mezginio sielą. Jos šaliai tapdavo įkvėpimu – ne tik pasipuošti, bet ir pačiam norėti megzti. Ji ne tik mezgė – ji kūrė nuotaiką, grožį ir jausmą.
Šaliai tarsi kalbėjo – apie šilumą, apie spalvų laisvę, apie tylų rankų darbą. Rico siūlai, atsidūrę jos rankose, virsdavo nepaprastais mezginiais, kurie nepalikdavo abejingų. Kiekvienas šalio gijas ji derino su meile ir intuicija. Tokia kūryba reikalauja ne tik įgūdžių, bet ir vizijos – Lina jos turėjo su kaupu. Ir tai jautė kiekvienas, kuris pamatydavo jos darbus.