Vakar turėjau malonų pokalbį su jauna menininke pianiste. Menininkai, žinia, laisvi ir nesuvaržyti žmonės, o dar ta jaunystė, taip ir trykšta entuziazmu ir laime. Mums betarškant, ji susižavėjusi užsiminė kad apsilankė mūsų facebooke ir jai krito į akis Kenzo megztas megztukas. Ryškus, agresyvokas, neįprastų derinių.
Vaikystė su griaužiančiu megztuku
O tada mūsų pokalbis nuvilnijo į vaikystės prisiminimus apie nutįsusius ir griaužiančius, nemadingus ir netinkamo dydžio namie megztus megztinius. Pagalvojau kaip tai visgi simptomiška. Viena mano draugė irgi sakydavo: nekenčiu megztų daiktų. Jie gi yra taip kaimiška. Turbūt tokie prisiminimai buvo susiję su tuo nepritekliumi, kuriame gyvenome, kai mezgimas buvo ne tiek hobis, kiek būtinybė, kai negalėjai nusipirkti bet kokio drabužio.
Keista, bet ir šiais laikais tokių istorijų internete apstu. Rankomis megzti daiktai kaltinami, kad veliasi, griaužia, nelaiko formos, atlaiko vieną skalbimą. Vienu žodžiu „fe“. Ilgai stebėjausi, iš kur žmonės turi tokios patirties, kodėl aš su tuo nesusidūriau. Gal man tik pasisekė ir tai visiškas atsitiktinumas?
Nauji laikai, nauji vėjai siūlų madose
Gali būti. O gal ir ne. Pabandžiau paanalizuoti, ką mano buitinė patirtis man sako. Niekada nepradėdavau mezginio jei siūlas nekėlė pasitikėjimo, jei jis nebuvo žavus ar jo etiketėje nedominavo natūrali sudėtis. Aišku, ne iškart tapau tokia supratinga. Ilgai, gal 5 metus mane tarsi aklą vesdavo siūlų pardavėja. Prisimenu išsigandusias pardavėjos akis, kai ji man bandė įsiūlyti merino siūlus. Stebėjausi jos kuklumu. Nusipirkau pirmajį „meriną“ neabejodama rekomendacija. Dabar jau suprantu kodėl ji taip kuklinosi. Nes matyt jau milijoną kartų kitos „patyrusios” mezgėjos ją koneveikdavo dėl siūlo kainos.
Tad pirkdavau tik patikimų gamintojų ir patikimos sudėties siūlus. Gal todėl ir nenusivyliau. Tie daiktai ir po dešimtmečio atrodo kaip nauji. Keisčiausia, kad net marginimai neatrodo relikviniai ir morališkai pasenę. Nesaugojau, o jie išsisaugojo. Turiu net spalvų išsaugojimo patirties. Mezgiau užklotėlį iš raudonos, geltonos ir baltos spalvos merino. Juk tai derinys, kai raudona būtinai nudažys. Kiek esu išmetusi rūbų ar patalynės, kai raudoni kiniški marškinėliai iš Maximos patekdavo į bendrą skalbimą. O štai vokiškų merino raudonos su baltu siūlų derinys nedažė. Tad sakykit ką norit, bet aš darau išvadą: turbūt bloga megzto rūbo patirtis ateina su pigiu ir nekokybišku siūlu.
Gal visgi nuo mūsų pačių, mezgančiųjų, priklauso ką žmonės manys apie mezginio gerumą. Ypač šiais laikais, kai su masine gamyba ateina toks didelis pasirinkimas, kaip nuotraukose: margi storasiūliai su purslais, lengva ryškiaspalvė mohera, švelni nedažyta alpaka ar storas žieminis siūlas šalikams.
Beliko apibendrinti: kaip sako rinkodaros specai: ieškai gero daikto? Tuomet svarbu trys dalykai-kaina kaina kaina. Geras daiktas pigus nebūna.
Taupykime protingai!